UNALIVE

[EN]

I didn't plan this exhibition on purpose, it came together organically. Through the serendipitous collision of events in my personal life and geopolitics, a medium for looking at death emerged.
I leave aside the traditional memento mori metaphors rooted in art and focus more on the way death is seen and interpreted than on the fact of death itself. The exhibition UNALIVE* is broadly about contemporary information (its nature, content, speed). In a narrower sense, it is the analysis of information about death.
I divide this analysis into three parts:

1. Death through information space

 
2022 was the year of the war in Ukraine, and therefore the year of death. In the beginning, social media was flooded with incredibly explicit images of violence and death that shocked the public. Scenes of war and crime had always been available on various dubious online platforms, but after 24 February they moved into the public sphere's counterpart in virtual space. After the initial shock, social networks began to censor and block such images. Thus, they were no longer openly available without a deeper search. As the horrors of the war affected me too, I succumbed to the impulse to reflect on what I was seeing, so I bought some cheap felt-tip pens (a child's tool, closer to reality than oil paint) and started drawing war scenes. I didn't experience the war and the casualties directly, so I drew through the filters of social and news media. This process brought some contemplation about how we see and experience mass casualties in foreign countries. We watch the most brutal war along with advertisements, discounts, and holiday offers. At the same time, it is both real and fake. A couple of years later, in 2024, the war in Ukraine continues alongside the war in Gaza. The information space indeed presents and evaluates the events in Gaza differently. In this case, the absurdity is caused by the sudden withdrawal of information about Gaza, because it has become uncomfortable to talk about it. In the information space, death becomes hierarchical and selective.

1. Death through personal experience

At the end of 2022, I was struck by the sudden and traumatic death of my father. In this case, the death was not experienced through the lens of information bubbles; it was real. But even then, I was confronted with the great absurdity linked to information and commerce that could be wrapped in the shell of tradition. The business of organising funerals is the same as the business of selling food or furniture; it contains the same grotesque advertising logic. Instead of mourning, or reflecting, one has to flip through catalogues with different arrangements of flowers and candles and be asked questions such as: "Have you thought about what kind of urn you want?". Listening to your father's old friends who are convinced that death was caused by vaccination. A slightly smaller, but painful because it was personal, death occurred a couple of days before Christmas Eve when I had to put a sick cat to sleep. We came to the clinic with a suffering animal and left with a receipt for 55 euros. I enlarged the receipt unceremoniously and transferred it to a canvas. All of life is written in documents, receipts, statements, and reminders. A paper life – a paper death.
​
3.    Death as taboo
I have often heard people talk about the cult of youth. I, for my part, believe that it would be more accurate to talk about the cult of life. Life events, happiness, and joys are commodities for sale, and so, according to commercial logic, they should be enjoyed, sampled, bought, and consumed. Youth is a kind of advertising symbol here. Death, which I suggest should be understood as a natural part of life, is being eliminated because it does not involve consumption (except for funeral services). When talking to people (especially young people) about death, there is a sense of confusion, because nobody knows how to talk about it. Is it better not to talk about it at all? After my father's death, I noticed that people reacted to my experience in an over-dramatic way, as if it were a strange or abnormal phenomenon. It would seem that talking about sex education or sex is much more acceptable than talking about death because these once-taboo topics are being promoted. They have more consumer potential. I think that just as we have a dialogue about sexuality, we should have a dialogue about death. When following the field of social media, I see attempts to reduce death to something that is financially beneficial for the service providers. For example, in the vocabulary of TikTok users, Aesopian language is used to describe death, because death cannot be mentioned directly – it is associated with negative emotions that decrease users' presence on the app. In this way, important topics disappear from the public space.
 
 
Kipras Černiauskas
 
*UNALIVE – a word popularised by TikTok users, meaning death, murder, or suicide, used as a verb and adjective. The term serves as a euphemism to avoid censorship on social media.
​

[LT]

​Šios parodos neplanavau tikslingai, ji susidėliojo organiškai. Atsitiktinai sukritus ir susipynus asmeninio gyvenimo bei geopolitikos įvykiams, atsirado terpė pažvelgti į mirtį.
Tradicines mene įsišaknijusias memento mori metaforas palieku nuošalyje ir didesnį dėmesį skiriu ne pačiam mirties faktui, o mirties matymui bei vertinimui. Paroda UNALIVE* plačiąja prasme yra apie šiuolaikinę informaciją (jos pobūdį, turinį, greitį). Siauresniąja prasme  – tai informacijos apie mirtį analizė.

Šią analizę skeliu į tris dalis:
​

1. Mirtis per informacinę erdvę

2022 metai – karo Ukrainoje metai, taigi ir mirties metai. Tų metų pradžioje socialinius tinklus užplūdo neįtikėtinai atviri smurto ir mirties vaizdai, šokiravę visuomenę. Karo ir nusikaltimų scenos visuomet buvo prieinamos įvairiose abejotinose interneto platformose, tačiau po vasario 24-osios jos persikėlė į viešos erdvės atitikmenį virtualioje erdvėje. Po pirminio šoko socialiniai tinklai pradėjo tokius vaizdus cenzūruoti ir blokuoti. Taigi atvirai, be gilesnės paieškos jie nebebuvo prieinami. Kadangi karo šokas palietė ir mane, pasidaviau impulsui reflektuoti tai, ką matau ir, nusipirkęs pigių flomasterių (vaikiška priemonė, esanti arčiau realybės nei aliejinis dažas), ėmiau paišyti karo scenas. Tiesiogiai karo ir netekčių nepatyriau, todėl piešiau per socialinių ir naujienų portalų filtrus. Šis procesas atnešė naujų minčių apie tai, kaip mes matome ir išgyvename masines žmonių žūtis svečioje šalyje. Patį žiauriausią karą stebime kartu su reklamomis, nuolaidų, atostogų pasiūlymais. Tuo pačiu metu tai – ir tikra, ir netikra. Praėjus porai metų – 2024-aisiais – karas Ukrainoje tęsiasi kartu su įsiplieskusiu karu Gazos ruože. Tiesa, informacinė erdvė skirtingai pateikia ir vertina įvykius Gazoje. Šiuo atveju absurdo jausmą sukelia staigus informacijos apie Gazą nutraukimas, nes pasidarė nepatogu apie tai kalbėti. Informacinėje erdvėje mirtis tampa hierarchiška ir selektyvi.

1.  Mirtis per asmeninę patirtį

2022 metų pabaigoje mane sukrėtė tėvo mirtis, netikėta ir traumatiška. Šiuo atveju mirtis patirta ne per informacinių burbulų prizmę, ji buvo tikra. Tačiau net ir čia teko susidurti su dideliu absurdu, susijusiu su informacija ir komercija, kuri galėtų būti įvilkta į tradicijos apvalkalą. Laidotuvių organizavimo verslas yra toks pats, kaip prekyba maistu ar baldais; jame yra to paties reklaminei logikai priklausančio grotesko. Vietoje gedėjimo, permąstymo tenka vartyti katalogus su skirtingais gėlių bei žvakių išdėstymo variantais, sulaukti tokių klausimų, kaip „Ar jau galvojote, kokios urnos norėtumėte?“. Klausytis senų tėvo draugų, kurie įsitikinę, jog mirtis įvyko dėl skiepų. Kiek mažesnė, tačiau skaudi, nes asmeniška, mirtis įvyko pora dienų iki Kūčių, kai teko užmigdyti sergančią katę. Į kliniką atėjome su besikankinančiu gyvūnu, o išėjome su 55 eurų čekiu. Čekį neiškilmingai išdidinau ir perkėliau ant drobės. Visas gyvenimas yra užrašytas dokumentuose, čekiuose, išrašuose, priminimuose. Popierinis gyvenimas – popierinė mirtis.

1. Mirtis kaip tabu

Ne kartą girdėjau kalbant apie jaunystės kultą. Aš savo ruožtu pakomentuočiau, jog tiksliau būtų kalbėti apie gyvenimo kultą. Gyvenimo įvykiai, laimė, džiaugsmai yra parduodamos prekės, todėl pagal komercinę logiką reikia viskuo mėgautis, išbandyti, pirkti ir vartoti. Jaunystė čia yra tarsi reklaminis simbolis. Mirtis, kuri, mano siūlymu, turėtų būti suprasta kaip natūrali gyvenimo dalis, yra išeliminuojama, nes mirtis nereiškia vartojimo (išskyrus laidojimo paslaugas). Bendraujant su žmonėmis (ypač jaunais) apie mirtį, justi sumišimas, nes niekas nežino, kaip apie ją šnekėti. Gal geriau išvis nešnekėti? Po tėvo mirties pastebėjau, jog žmonės į mano patirtį reaguoja perdėm dramatiškai, tarsi tai būtų keistas ar nenormalus fenomenas. Atrodytų, jog kalbėti apie lytinį švietimą ir seksą yra kur kas priimtiniau nei apie mirtį, nes tos temos, kažkada buvusios tabu, yra reklamuojamos. Jos turi daugiau vartotojiško potencialo. Manau, jog lygiai taip pat, kaip palaikome dialogą apie seksualumą, reikėtų jį palaikyti ir apie mirtį. Sekdamas socialinių tinklų lauką, pastebiu bandymus mirtį suredukuoti iki to, kas yra finansiškai naudinga paslaugų tiekėjams. Pvz., „Tiktok’o“ vartotojų kalboje mirčiai apibūdinti naudojama Ezopo kalba, nes tiesiogiai minėti mirties negalima – ji siejama su negatyviomis emocijomis, kurios mažina vartotojų buvimą programėlėje. Tokiu būdu iš viešosios erdvės išnyksta svarbios temos.
 
Kipras Černiauskas
 
 
*UNALIVE (angl. negyvas, padaryti negyvu) – TikTok’o vartotojų išpopuliarintas žodis, reiškiantis mirtį, žmogžudystę ar savižudybę, vartojamas kaip veiksmažodis ir būdvardis. Šis terminas veikia kaip eufemizmas, siekiant apeiti cenzūrą socialiniuose tinkluose.