SANCTITY TRANSLATED
[LT žemiau]
Salvation is something like getting rid of the Original Sin or a sort of enlightenment. Contrary to the Original Sin, that we all supposedly inherit, Salvation is reachable only to handful. Most of us are not able to reach it. Especially now, as modernity keeps us from the objective reality even more. We live under the Veil of Maya, in Plato’s cave, in a simulation, we spin around the wheel of reincarnation and suffering, bathe in the baths of dopamine, we live in sin… it can be called anyhow, but the idea stays the same.
While being a person that is alive now, I often hear opinions or conventions that Christianity or religion is a giant evil that collides with progress or human rights and is in a state of stagnation. I think that such conventions are not entirely correct, because Christianity, as well as the other great religions, has a lot of layers. They just must be translated to our own language to be understood. When I think about myself and religion I come to a big paradox – I am an atheist, I just can’t force myself to believe in God. Despite that, in Christianity I find the best explanations about what is human or why he/she is like that. As it happens, those explanations mostly fit well with non-religious explanations that I find. I am not talking about Christian morality here or how to live a good life, but about the idea of the human itself, that is caught in Christianity. I do not use religion as a way marker of life or as something that is good to lean against when making life decisions, but it serves as a great philosophical tool when trying to understand human behavior and big universal processes that are happening all around. There is only one condition – it must be translated into our own modern language.
I started to gather images that show little, broken, moss-grown sculptures, usually found in old village cemeteries. While gathering, those images evolved into some sort of icon-road sign form. This is me playing with religious ideas in today’s context. Translating religion into another language, neither accepting everything nor declining anything. Why road signs? Probably because of questions that I asked: where is religion now? What are the conditions in which the Idea of Salvation must endure? I thought to myself that they vegetate in a big noise both in literal meaning (construction, repairs, cars, planes, advertising) and in metaphorical meaning (our shallow, fast and chaotic inner world).
If I would really strive for Salvation, then neither would I paint, nor would I write, nor would I live an ordinary life, so I will not pretend that these new paintings are real. They are fake Salvation, fake sanctity and only a tiny glimpse into the real idea of Salvation. I decided to look for something naïve, something with the imaginary good, because I feel the lack of it. On purpose, while not believing in God – I go into the Christianity. I like the metamodernist ideas about metamodernism being “a pragmatic romanticism”, so I create the Christian idyll while pragmatically romanticizing it, because I believe that it might help us, as humans, just a little bit in our emotional backwardness.
This exhibition is dedicated both to those who love religion as well as those who hate it.
Kipras Černiauskas, 2021
IŠVERSTAS ŠVENTUMAS
Išganymas – tai savotiškas Prigimtinės Nuodėmės anuliavimas arba nušvitimas. Priešingai Prigimtinei Nuodėmei, kurią esą paveldime visi, Išganymas yra pasiekiamas tik nedaugeliui. Dauguma mūsų nėra pajėgūs jį pasiekti. Ypač dabar, kai modernybė vis labiau nuo mūsų tolina objektyvią realybę. Gyvename po Majos Skraiste, Platono urve, simuliacijoje, reinkarnacijų ir kančios rate, maudomės dopamino voniose, nuodėmėje... galima pavadinti visaip, esmė nesiskiria.
Gyvendamas dabar, dažnai girdžiu nuomones ar įsivaizdavimus, kad krikščionybė ar religija apskritai yra didžiulis blogis, kuris kertasi su progresu ar žmogaus teisėmis ir yra sąstingyje. Aš manau, jog tai nevisiškai tikslu, nes krikščionybė, kaip ir kitos didžiosios religijos, turi daugybę sluoksnių. Tereikia juos išsiversti į savo kalbą. Galvodamas apie save susiduriu su didžiuliu paradoksu – esu ateistas, tiesiog niekaip neprisiverčiu patikėti Dievu, tačiau, nepaisant to, krikščionybėje randu pačius geriausius aiškinimus apie tai, koks ir kodėl yra žmogus, kurie, beje, dažnai sutampa ir su nereliginiais aiškinimais. Čia nekalbu apie krikščioniškąją moralę bei gero gyvenimo gaires, o labiau – apie žmogaus idėją apskritai, pagautą krikščionybėje. Netraktuoju religijos kaip gyvenimo kelrodžio ar kažko, kuo reikėtų remtis priimant sprendimus, tačiau, norint suprasti žmogaus elgesį bei aplinkui vykstančius visuotinius procesus, religija yra geras filosofinis įrankis. Yra tik viena sąlyga – religiją reikia išsiversti į savo modernią kalbą.
Pradėjau rinkti vaizdus su aplūžusiomis, apkerpėjusiomis skulptūrėlėmis, dažniausiai – iš senų kaimo kapinaičių. Beieškant išsivystė ikonų-kelio ženklų forma. Tai – žaidimas su religinėmis idėjomis šiuolaikiniame kontekste. Religijos vertimas į kitą kalbą, nebūtinai viską priimant, nebūtinai viską atmetant. Kodėl kelio ženklai? Matyt, dėl mano iškeltų klausimų: kur dabar yra religija? Kokiose sąlygose tebegyvuoja išganymo idėja? Pagalvojau, jog visgi visa tai dabar egzistuoja triukšme, tiek tiesiogine (statybos, remontai, automobiliai, lėktuvai, reklamos), tiek ir perkeltine prasme (mūsų paviršutiniškas, greitas, chaotiškas vidinis pasaulis).
Jeigu aš iš tikrųjų siekčiau išganymo, matyt, nei tapyčiau, nei rašyčiau, nei gyvenčiau įprastą gyvenimą, todėl neapsimetinėsiu, kad šie nauji paveikslai yra tikri. Tai yra fake išganymas, fake šventumas ir tik glimpse‘ai į Išganymo idėją. Nusprendžiau ieškoti kažko naivaus, kažko su menama prasme, menamu gėriu, nes to labai trūksta. Specialiai, netikėdamas dievu, lendu į krikščionybę. Prijaučiu metamodernizmo idėjoms, o juk metamodernizmas – tai „savotiškas pragmatinis romantizmas“, vadinasi, kuriu krikščionišką išganymo idilę, pragmatiškai romantizuodamas, nes galbūt tai kažkiek pagelbėtų mūsų, kaip žmonių, emociniame atsilikime.
Ši paroda yra skirta vienodai tiek tiems, kurie myli religiją, tiek tiems, kurie jos nekenčia.
Kipras Černiauskas, 2021 m.
Žurnalistės Laisvės Radzevičienės interviu apie parodą bei parodos idėjas
Gyvendamas dabar, dažnai girdžiu nuomones ar įsivaizdavimus, kad krikščionybė ar religija apskritai yra didžiulis blogis, kuris kertasi su progresu ar žmogaus teisėmis ir yra sąstingyje. Aš manau, jog tai nevisiškai tikslu, nes krikščionybė, kaip ir kitos didžiosios religijos, turi daugybę sluoksnių. Tereikia juos išsiversti į savo kalbą. Galvodamas apie save susiduriu su didžiuliu paradoksu – esu ateistas, tiesiog niekaip neprisiverčiu patikėti Dievu, tačiau, nepaisant to, krikščionybėje randu pačius geriausius aiškinimus apie tai, koks ir kodėl yra žmogus, kurie, beje, dažnai sutampa ir su nereliginiais aiškinimais. Čia nekalbu apie krikščioniškąją moralę bei gero gyvenimo gaires, o labiau – apie žmogaus idėją apskritai, pagautą krikščionybėje. Netraktuoju religijos kaip gyvenimo kelrodžio ar kažko, kuo reikėtų remtis priimant sprendimus, tačiau, norint suprasti žmogaus elgesį bei aplinkui vykstančius visuotinius procesus, religija yra geras filosofinis įrankis. Yra tik viena sąlyga – religiją reikia išsiversti į savo modernią kalbą.
Pradėjau rinkti vaizdus su aplūžusiomis, apkerpėjusiomis skulptūrėlėmis, dažniausiai – iš senų kaimo kapinaičių. Beieškant išsivystė ikonų-kelio ženklų forma. Tai – žaidimas su religinėmis idėjomis šiuolaikiniame kontekste. Religijos vertimas į kitą kalbą, nebūtinai viską priimant, nebūtinai viską atmetant. Kodėl kelio ženklai? Matyt, dėl mano iškeltų klausimų: kur dabar yra religija? Kokiose sąlygose tebegyvuoja išganymo idėja? Pagalvojau, jog visgi visa tai dabar egzistuoja triukšme, tiek tiesiogine (statybos, remontai, automobiliai, lėktuvai, reklamos), tiek ir perkeltine prasme (mūsų paviršutiniškas, greitas, chaotiškas vidinis pasaulis).
Jeigu aš iš tikrųjų siekčiau išganymo, matyt, nei tapyčiau, nei rašyčiau, nei gyvenčiau įprastą gyvenimą, todėl neapsimetinėsiu, kad šie nauji paveikslai yra tikri. Tai yra fake išganymas, fake šventumas ir tik glimpse‘ai į Išganymo idėją. Nusprendžiau ieškoti kažko naivaus, kažko su menama prasme, menamu gėriu, nes to labai trūksta. Specialiai, netikėdamas dievu, lendu į krikščionybę. Prijaučiu metamodernizmo idėjoms, o juk metamodernizmas – tai „savotiškas pragmatinis romantizmas“, vadinasi, kuriu krikščionišką išganymo idilę, pragmatiškai romantizuodamas, nes galbūt tai kažkiek pagelbėtų mūsų, kaip žmonių, emociniame atsilikime.
Ši paroda yra skirta vienodai tiek tiems, kurie myli religiją, tiek tiems, kurie jos nekenčia.
Kipras Černiauskas, 2021 m.
Žurnalistės Laisvės Radzevičienės interviu apie parodą bei parodos idėjas